Naujienos

   Rugsėjui įpusėjus ir kalboms apie mokytojo darbo prasmę ir atlygį netylant, negaliu patylėti. Bijau, kad darbų verpetuose pradings tas šiandieninis džiaugsmas. Tebūnie tai preliudija į Mokytojų dieną. Už tai dėkoju tau, Gabija Radžiūte!

   Šįryt į mano kabinetą Mokytoja atėjo nuleidusi galvą ir nusiminusi. Kai lydėjau ją koridoriumi, išgirdau ir liūdesio priežastį: kolegė nebežinanti, kaip dirbti su devintokais, neskiriančiais sakinio dalių nuo kalbos dalių, nemokančių elementariosios skyrybos ir pan. Netikėtai stabtelėjusi, mokytoja pridūrė, kad šalia visų pedagoginių bėdų, užgriūvančių kiekvieną rugsėjį, ji išgyvena didelį džiaugsmą, regi skaidrią šviesą. Jos akys nušvito, žingsnis sulėtėjo. Klegančių balsų fone išgirdau istoriją apie gražiausią dovaną Mokytojai, apie mokinio ir mokytojo ryšį, apie darbo prasmę... 
Prieš keletą dienų į gimnaziją buvo užsukusi buvusi mūsų gimnazijos mokinė Gabija, dabar studijuojanti Vilniaus universitete. Ta mergaitė, atnešusi įrėmintą baltą bloknoto lapelį su lituanistams brangaus žmogaus žodžiais, ir grąžino į mokytojos akis šviesą. Vasario pilkumos mėliuose išdrįsusi prieiti prie profesorės Viktorijos Daujotytės Gabija paprašė parašyti jos mokytojai laiškutį. Profesorė neatsisakė. Rugsėjo voratinkliams draikantis laiškas grįžo į mokytojos rankas. Atskrido kaip pasaka ir įkrito į širdį su džiaugsmu ir tikėjimu...
   Tas laiškas įkrito ir mano širdin. Įkrito kaip gyvas liudijimas to, kad mokytojas sukuria ryšį su jaunu žmogumi per žodį, per kalbą, per tai, kas paveiku, gyva, tikra. Tik mokytojas jauno žmogaus kelio pradžioje geba sudėlioti prasmingus ženklus, į pasaulį moko žvelgti prasmės akimis, o per literatūros pamokas duoda raktą į tikrumą, vertę, gelmę. Tai, kad per literatūros pamokas yra kuriamas toks ilgam išliekantis santykis tarp mokytojo ir mokinio, ir yra svarbiausia, o visa kita turėtų būti tik detalės. Tokį santykį prie literatūros versmių kuria mano kolegė mokytoja Violeta Beniulienė, sugebėjusi gauti didelę ir neįkainojamą dovaną iš mokinio. O Gabija, atnešusi laišką ir tokiu būdu pasidalinusi savo jautrios širdies pajautomis, šiandien mums abiems su Violeta irgi tapo mokytoja, sugebėjusia esmingai nusakyti mūsų darbo prasmę, jo reikšmę, sudėtingumą ir grožį. Atsidūstu ir palengvėja: mums visiems reikia būti kartu – susitiksime prie Mačernio... O visa kita – tik detalės...